Apsidžiaugiau išgirdusi lietuviškai kalbančią moterį tarp bemaž šimto savęs ieškotojų kitakalbių. Tarsi tapo drąsiau – “nesu viena tarp svetimų”, – pamaniau, svetimoj šaly, ieškanti gyvenimo kelio ženklų.
– Aš čia, nes noriu gyventi, – su ašarom sunkiai rinko žodžius Ji.
– Ir aš atvykau čia to paties. Noriu gyventi, – atsakiau.
Ir kiekvienas atvyko čia, nes norėjo gyventi, tik dėl vienokių ar kitokių priežasčių to patys nesuprasdami sau neleido – kas, paklusniai vykdydamas tėvo valią, tapo tuo, ko pats nenorėjo, ir ta tėvų lauktoji Holivudo šlovė tapo prakeiksmu vaikiškai sielai, kažkas smerkė save už pasirinkimą būti kitokiu, kiti iš visų jėgų stengėsi būti priimti, nors dar kūdikiai buvo iš savo šeimų išmesti. Ir tų istorijų tokių, kad net filmuose nerodo…o žmonės tikri, daug pasiekę – visuomenei save įsirodę, bet atvyko čia to paties – jie visgi nori gyventi. Ir Ji, lietuviškai kalbanti, žavioji blondinė…Diagnozė- krūtinės VĖŽYS ir likę 2 mėnesiai nuveikti, ko dar nespėjo nuveikti.

Užjausti Jos negalėjau, nes, kaip Visatos išmintis byloja “nenešiok puikybės apsiausto – tau ne geriau, o kitam ne blogiau, visa, kas vyksta – tik pamokos savos”. Galėjau tik besąlygiškai siųsti meilę moteriai, kurią pažinojau vos dieną. Ir stebėti, kaip kasryt keičiasi Jos kūnas, o Ji iš visų jėgų dirba – savo kūnu išgyvena tai, ko neleido sau išgyventi – kai save pamiršo, kai visas išorinis pasaulis tapo svarbesnis Jai už pačią save – pirma kitam, paskui, jei liks laiko, sau. O sau liko tik 2 mėnesiai. Ne kažką…kai tau dar tik pusė įsivaizduojamo gyvenimo laiko prabėgo. Ji dirbo- leido savo kūnui kalbėti, ašarom tekėti, istorijom lietis viena po kitos, pykčiui išdegti, kiekvienam kūno organui rėkti ir šokti iki nukritimo…vis tiek jau prarasti nebuvo ką, tik atrasti…
Ji pasveiko. Po metų mes gėrėm kavą. Dieviško skonio. Laimingos. Tas džiaugsmas matyti gyvybę. Stebuklą. Ir moterį, kuri pagaliau myli, pirmiausia save. Kūnas ir protas patikėjo sielos riksmu- pati sau vertybė!

Dėkoju, mieloji, kad esi šalia. Sveika.
Su meile, Lina
Ir šįkart tai ne pasaka, o tikrai išgyventa istorija. Ir jų tokia ne viena.

Ar gyvensi amžinai?

© 2018 Upe In Me. All Rights Reserved