Tu eini savo keliu. Savo tempu. Karts nuo karto palieki pėdas kaip įspaudus Žemėje. Vieni jų pasitarnauja kitiems, nes taip tie kiti gali atrasti savąją šviesą. Kiti gi – lieka tik Tau kaip nebylus priminimas to kelio, kurį jau nuėjai. Sutinki Tu tam savo kely visokių pakeleivių, kurie keliauja savo keliu.

Kažkas, Tau pasimetus, galbūt įkvepia eiti toliau, o kažkas gal, pauzėj sustojus, sustoja šalia.
Tam kartui ranką, petį ar širdį Tau duoda, bet ne tam, kad toje paramoj užsibūtum, o tam, kad, įgavus jėgos, keliautum toliau.
Sutinki ir žvėrių, kurie urzgia, loja ar kanda. Nes jiems pasaulis atrodo – grėsminga vieta. Be meilės užaugę, nuolatinėj kovoj, – jie tikrai nenorės, kad oriai žingsniuotum ir liktum neliečiama.

Kraujuos Tau širdis. Ir kojos šlubuos. O dykumoj vienintelis lašas vandens galbūt tik Tavo tikėjimas bus.
Ir Tu iš kažkur sužinosi, kad ten už visų patirčių Tu sušoksi palaimos ir atpildo šokį…
Savo gyvenimą.

© 2018 Upe In Me. All Rights Reserved