Ji buvo labai keista. Tikrai… pavydėtinai gera mergaitė. Tokia gera ir pavyzdinga, tik kartais, užklysdavo mintis, kad gal Ji netikra…

Ta šypsena veide visur ir visada, kai reikia, nes taip atrodo gimę po laimingąja žvaigžde. Visur pirma, ir, žinoma, geriausia! Ir gink Die, neišvysi nė ašaros Jos akyse. Tik, laikui bėgant, kažkodėl gera mergaitė darės uždara, mažai kalbėjo ir net ištarti mylimiesiems “myliu” nemokėjo. Prapuolė džiaugsmas, bet turbūt todėl, kaip kalba žmonės, kad visko gero Ji per daug turėjo. Nors kartais džiaugės Jos širdis, bet pasakyt to nemokėjo.

Visaip bandydavo įtikt Ji, pritapt suaugusių pasauly, kad būtu priimta – taisyklė tik viena – tik būk gera! Deja deja…atėjo laikas, kai pražūtinga tapo Jai ši mirus pasaka bejausmė ir nutarė pažint, kas slepias viduje.

Juoda…ir tikrai ne ta, kur klasiškai žavi, juoda – užtildyta spalva prabilo nežmonišku pykčiu – tarsi žveris išlaisvintas iš narvo visa jėga išgąsdino net pats save.

Didžiausiai nuostabai – netapo Ji mažiau gera, ar iš suaugusių pasaulio išmesta, o atvirkščiai- sušilo jos jausmai (net klausti google nereikėjo, ką reiškia atvira širdis) pažino meilę, dėkingumą, tikrą džiaugsmą ir savas sapavas… pagaliau, gyvent pradėjo.

Tai tik pasaka…o Tu pažvelk į savo vidų- kiek šiandien Tu esi gyva?

Su meile, Lina

© 2018 Upe In Me. All Rights Reserved