– Kodėl atėjai į šį kūną?
– Būti moterimi, – atsakė širdis.
– Tikrai? Pamaniau, jog būti kariu, – nusistebėjo protas. – Juk kiekviena nauja diena – tai iššūkis, o tavo veikla – kovos arena. Tu juk taip stengiesi būti geresnė, nustebinti, įveikti, ištverti, laimėti, pasiekti, uždirbti, įrodyti ir galiausia iškelta galva padėti kalaviją po priešo kojomis.
– Tu čia apie ką? – išsigando širdis ir iš jaudulio ėmė duotis po visą kūną, priversdama nosį kvėpuoti giliau. – Juk atėjau čia tam, kad žydėčiau ir padėčiau pražysti visam, kas aplink. Atėjau čia mylėti, įkvėpti, dalintis, mėgautis, tekėti…

Protas negalėjo patikėti tuo, ką sako širdis ir tarp jų kilo konfliktas, draskantis ir žalojantis moters kūną. Nerimas apėmė kiekvieną kūno ląstelę ir moteris pradėjo klykti nesavu balsu.

– Prašau, liaukis, aš noriu grįžti namo! – tol rėkė širdis, kol protas pavargo, susigūžė ir prižadėjo nurimti…

Nusišypsojusi plačia šypsena tąkart moters širdis pražydo meilės spalva, prižadėjusi sau nepamiršti, kodėl atėjusi į šį kūną. Visa tarsi stojo į savas vietas – protas nutilo, kvėpavimas tolygiai paskirstė ramybę po visą kūną, o moteris suspindo stebuklinga šviesa…

Tai tik pasaka…o Tu priglausk savo ranką prie širdies, paklausyk jos ritmo, jos kalbos ir išgirsk kiekvieną žinutę, skirtą Tau.

Su meile, Lina

© 2018 Upe In Me. All Rights Reserved