Pažadėk sau įsigyti ryškiai raudoną markerį, kuriuo pabrėžtum savo sielos ir kūno grožį, jog tais momentais, kuomet papilkės dangus, primintum sau apie visada gyvą pavasarį.
Pažadėk sau, jog tuomet, kai viduje išbluksi, susiliesi su rūku ar sniegu ir Tavęs kitų akyse neliks, Tu sušoksi „niekas“ šokį. Be randų ir dramų, be savigraužos ar noro staiga sužibėti, atrasdama tą ypatingą ryšį su savuoju „niekuo“ arba atvirkščiai – su tikruoju „viskuo“.
Pažadėk sau būti švelnia – išauginti akmenyse gėles, apiberti save pieno baltumo plunksnomis, išglostyti savo širdį pačiais gražiausiais sakiniais, o kūną – minkštais minkštais prisilietimais. Kad tai, kas viduje kieta, pagaliau taptų mylima.
Pažadėk sau dažniau apsinuoginti. Pirmiausia apnuoginti savo protą, tada jausmus, tuomet savo kūną ir sielą. Paslaptį pasilikti tik sau. Ir lai išrengta Tavo tiesa taps drąsa pasirinkti.
Pažadėk sau savo kūnu jausti…
Rašyti. Kurti. Atėjus laikui – tylėti. Nusivalyti dulkes nuo savo minčių. Užsidegti smilkalą. Išsitraukti sėkmę. Nugriauti atgyvenusį bokštą. Išbraukti iš savaitės vargadienius. Pridaryti nesąmonių ir iš jų pasimokyti.
Pažadėk sau visą save.
MYLĖTI
Šiltai,
Lina
