Prasmė

„Siela amžiaus neturi – ji visada laisva sukurti savo naują realybės sodą…“

UPÈ kūno judesio praktika – nenuspėjama, intuityvi, išlaisvinanti ir užpildanti, atskleidžianti begalybę žinučių sau apie save, plečianti ribas bei suformuotas taisykles, grąžinanti į jausmą, auginanti bei transformuojanti…

… Kai Tavo siela šaukiasi laisvės.
… Kai norisi nusimesti pečius slegiantį netikrumo rūbą.
… Kai vidinis „žvėris“ rėkia būti išgirstu.
… Kai norisi grįžti namo.
… Kai turi drąsos panirti į šešėlių vandenyną vardan švytinčios švaros.

Jei Tu jau čia, leisk sau išjausti viską… Tylą, garsą, žodį tą, kuris atliepia, įkvėpimą, lietų, saulę, šilumą ir šaltį, virpesį ir baimę, jaudulį, džiaugsmą ir palaimą, kūną, širdį, kitą ir save.

Leiski sau pasitikėti. Atsiverti. Būti tikrume ir nuogume.

Nuo seniausių laikų žmonės gydydavo sielos ir kūno skausmus įvairiausių ritualų pagalba – laukiniais šokiais, dainomis, kvėpavimo technikomis, tyla, meditacija. Senoliai nuolatos kartodavo, kad tik pats žmogus gali būti savo dangiškojo džiaugsmo arba skaudžiausio liūdesio priežastis. Todėl pajutus skirtingus jausmus, privalu juos priimti ir pilnai juos išgyventi. Kad nesiformuotų baimės, kad neliktų nuoskaudų ir kūne nesikauptų ligos. Kad gyvenimo Upė tekėtų. Tavyje ir per Tave.

Aš noriu, kad Tu šoktum iš milžiniškos aistros gyvenimui, giliai įkvepiant ir iškvepiant jaustum, kaip rimsta ne tik protas, bet ir kiekviena kūno dalis. Kad tyloje pagaliau išgirstum savąjį vidinį balsą.