Kuomet gimstame, turime du esminius poreikius – būti autentiški ir būti priimti (pamatyti, atliepti, mylimi). Būdami autentiški esame ryšyje su kūno pojūčiais, emocijomis bei jausmais. Juk būdami kūdikiais, mes visada duodame žinoti apie tai, kaip jaučiamės bei ko mums tuo metu reikia ir kažkurį amžiaus tarpsnį patiriame visišką savo grynumo priėmimą.
Po truputį augant, pradedame vis labiau taikytis prie aplinkos, tam kad išliktume priimti (mylimi), siekiame atitikti tai, ko iš mūsų nori mus supantis pasaulis – pati artimiausia aplinka. Taip paminame vieną iš esminių savo poreikių – būti autentiškais.
Pradedame uždarinėti pojūčius bei emocijas (nujautriname kūną), nes įvyksta vidinis konfliktas. Būti tikram ar būti mylimam (mėgiamam).
Tačiau tikrai ateina tas laikas, kuomet, nors ir turėdami priėmimą, mes visgi ilgimės tų savo dalių, kurias nutildėme. Kuriose liko taip ir nesirealizavęs mūsų gyvenimas – mūsų tikrasis džiaugsmas, kad ir kas tai bebūtų.
Kartais mes jį atpažįstame per sapnus, vaizdinius, svajones, troškimus, netyčia išsprūdusius žodžius, per kitus žmones… Ir tarsi viduje patys sau susikuriame atskirumo jausmą tarp to, kas iš tiesų esame ir to, kaip veikiame savo gyvenimuose.
Ta atskirtis patiems nuo savęs, primena apie galimybę priartėti. Nes mes jau ne kūdikiai, o suaugę, kurie save priimti, atliepti ir mylėti gali patys. Kurie geba kurti santykius, pagrįstus vidine tiesa. Net jei pereinamuoju etapu santykis susideda tik iš savęs ir savęs.
O grynumas niekada nelieka vienas. Jis traukia kaip deimantas, nes tai, kas nepakartojama, turi ypatingą vertę. Taip kuriasi nauji ryšiai su daug daugiau pagarbos, gylio, išsipildymo, įkvėpimo, meilės.
Ir… neįsivaizduoju grįžimo prie savo pačių autentiškumo be grįžimo į kūną. Mes galime galvoti, jog žinome, kas esame, ko norime/ nenorime/ turime/ neturime daryti, bet dažnai nustembame, kai prie to žinojimo dar pradedame ir jausti.
O jausmai visada apie pažeidžiamumą bei drąsą būti pamatytiems už visų savo dekoracijų, neidealiems, tokiems paprastai žmogiškiems žmonėms, kurie tiesiog nori būti savimi, besąlygiškai priimti.
Visiems gražiems dalykams įvykti savas laikas, savi resursai ir sava aplinka.
Man pačiai visada be galo smalsu, kokia aš, kai nurimsta triukšmas? Kai žmonės atsitraukia arba pati sulendu labiau į save. Kai užsitveriu laikino nepasiekiamumo tvora… Kai neįkrentu į filmų, knygų, draugių ar draugų istorijas… Apie ką aš ryšyje su savo vidine istorija? Kur manęs daugiau – mano viduje ar išorėje?
Tos retos progos nepabėgti. Būti, jausti, atpažinti, prisiminti
Su meile,
Lina
