Man taip patiko, kai Tu, dar būdama maža mergaitė, kaip pašėlusi šokai, užsidėjusi tris kartus už save didesnį močiutės sijoną. Jis plaikstėsi taip, kaip plaikstėsi Tavo vaikiška laisvė, kurioje nebuvo žodžio „nepadoru“…
Man taip patiko, kai ėjai į savo pirmąjį darbo pokalbį suplėšytais džinsais ir ryškiai salotiniu švarkeliu. Tuo metu dar nežinojai, koks yra darbo pokalbių aprangos kodas, o gal ir gerai, nes taip iškart Tave priėmė. Buvai savimi, o ne kodu…
Man taip patiko, kai teisininkų kontoroje drebančiomis rankomis kavą nešiojai, kol kartą išpylei klientui prieš nosį, – pakėlė pareigose, nes suprato, kad kavą nešioti ne Tau.
Man taip patiko, kai kartą pabėgai nuo altoriaus, nes vidinė laisvė rėkė garsiau už įsipareigojimą tapti žmona…
Man taip patiko, kai lenktyniavai su vėju savo mėlyna „Renault Megane Coupe“, kurią kas antrą savaitę atsiimdavai iš serviso vėl ir vėl. Ji vis tiek buvo kiečiausia mašina ever!
Man taip patiko, kai leisdavai vėjui neiššukuojamai suvelti Tavo plaukus, savaitėms pamiršti makiažą, o nuogą kūną išvolioti smėlyje…
Man taip patiko, kad Tavo spintoje neliko nė vienos ypatingos progos suknelės, nes tomis progomis tapo kiekviena diena.
Man taip patiko, kai, nubraukusi ašaras, pilna gerkle kvatojais iš savo klaidų ir kvailysčių…
Man taip patiko ir vis dar patinka, kad Tavo krauju teka gyvenimas…
Su meile,
Tavo vidinė Moteris
