Tąkart aš užmerkiau akis, kad pamesčiau savo saugumą, tą žinomybę, džiuginančią mano protą, bet ne širdį ir pagaliau nulipčiau nuo seniai išmindžioto įprasto, bet jau niekuo neįkvepiančio gyvenimo kilimo. Kuriuo ėjau aš, statydama pėdas į tas pačias vietas, kurių pėdsakus paliko kažkas kitas. Naiviai tikėdama, jog jie žinojo geriau, nes išgyveno…
Tąkart aš užmerkiau akis tam, kad geriau pamatyčiau save basą, už kasdienybės rutinos, nesibaigiančio veiksmo ir sau pažadėto laimingo rytojaus. Ir pagaliau pajausčiau jį šioje dienoje. Kiek kitokį. Savą ir artimą, su daug laisvos vietos MANO mintims ir jų išsipildymams.
Tąkart aš užmerkiau akis tam, kad pajausčiau savo pačios žemę po kojomis ir leidausi į aistringą gyvenimo šokį. Pasirinkau ne žinoti, o jausti. Ne ieškoti kelio, o leisti keliui surasti mane. Ne kabintis į gyvenimą, o pakviesti gyvenimą reikštis…
Šiltai,
Lina
