Vis dažniau moteris ilgisi tos savo vidinės laisvės būsenos – išsiplėtimo viduje, nuotykių dvasios, sielos pasireiškimo per meną, ryšio su gamta pojūčio, nuogo atvirumo ir gilaus tikrumo.
Ji taip pat pasiilgsta ir to apimtinio jausmo, jog ji savimi apima ne tik virtuvės, miegamojo, vaikų kambario ar darbo stalo plotą, bet mažų mažiausiai visą vidinio (o neretai ir išorinio) pasaulio teritoriją. Nes juk moteris visada intuityviai žino, jog erdvė, kurią ji atėjo į šį pasaulį patirti ir savimi į jį įnešti neapsiriboja tomis struktūromis, kurių taisykles jai teko perprasti. Ir per amžius žinojo, jog jos yra neišmatuojamai daugiau ir giliau.
Ji jaučia, kokia begalinė prasmė yra leistis į tos laisvės paiešką savo viduje, kad galėtų įkvėpti gyvenimą pilnais plaučiais.
O dar ji pasiilgsta kurti, perkurti bei atrasti vis naujus savo pačios energijos klodus, neprognozuojamą, šelmišką, žaismingą ir neprisitaikėlišką gyvenimo būdą, kurie taip uždega ir įaudrina, kad viskas, prie ko ji prisiliečia tampa stebuklingai gyva.
Ir taip, ji pasiilgsta prisiminti savo nuostabų kūną – jautrų, gamtišką, darniai įsiliejantį į natūralius ciklus, kurį karts nuo karto iš naujo jaukinasi tam, kad galėtų skverbtis į pasaulį mėgaudamasi kiekviena jo dalimi – atviromis krūtimis, švytinčiais speneliais, banguojančiais klubais ar atpalaiduotais dubenimis…
Todėl ją traukia šokis, priartinantis moterį prie pačios savęs apimties, grąžinantis laisvę, visų pirma, vaizduotei, mintims, emocijoms ir jausmams, įgalinantis jos gyvenimo centrą pulsuoti ir primenantis, jog patys gražiausi šokio žingsneliai tie, kuriuose ji pražysta savo autentiškumo spalvomis.
Šiltai,
Lina
