Kartais pagalvoju, kada gyvenime ateina tas momentas, kai viskas pasidaro labai rimta? Kada pradedame pamiršti tai, kas mus taip džiugindavo vaikystėje? Juk ir tuomet turėdavome pareigų, bet kasdien rasdavome laisvos vietos žaidimams. Ne tik kad rasdavome, o esant poreikiui, plėšte išplėšdavome iš savo užduotimis pripildytos dienos.

Tuomet atrododė taip natūralu supinti kelis savo pasaulius į vieną, neapvagiant savęs vardan to, kas reikšminga suaugusiųjų akimimis ar dėl jų pačių baimių, jog „užsižaidus“ gyvenimas mus atmes.

Be galo prasminga buvo panirti visa savimi į procesą, ištraukti iš savo sielos gelmių dar neužgožtą vaizduotės grožį, šokti, spręsti situacijas, rasti išeitis ar tiesiog mėgautis buvimu savo spalvomis nutapytos dienos atkarpoje.

Kaip dažnai save prigauname pernelyg įsitraukusias į „rimtų reikalų pasaulį“, nuleidusias sparnus ir tarsi pilkai susiliejusias su apniukusiu dangumi? Būtent taip jaučiame savo būseną, kurioje nėra vietos tokiai svarbiai, nerūpestingai ir be galo kūrybiškai savasties daliai. Be jos, manau, nė viena moteris negalėtų skaniai kvepėti savimi. Juk žaidimas mus tarsi prikelia, pakylėja ir primena mums, kas iš tiesų savo gelmėse esame, kur galbūt apie save kažką pamiršome ir dabar taip akylai to dairomės, ko norime, apie ką svajojame, kur dar neišsipildėme… Žaidime lengva, nes nėra atsakomybės, kad jam nepavykus, mūsų gyvenimas neteks prasmės, nepasiseks, neišpildysime savo ar kitų lūkesčių. Žaidime mes bet kuriuo atveju viską paversime juokais, o jei ir pralaimėsime, nubrauksime vieną kitą ašarą ir iš naujo išmesime kauliuką.

Kaip žaisti, toli ieškoti nereikia, užtenka pažiūrėti į vaikus, o jei pavyks ar bent dėl įdomumo, paprašyti jų priimti ir mus. Ir ta žaismo dvasia sugrįžta į kūną, atgyja mumyse, įsiurbia į kitos realybės patyrimą ir taip grąžina mums atsakomybių pilnose dienose pasimetusį džiaugsmą.

Užsiėmimuose mes taip pat žaidžiame – kuriame, perkuriame ar iš naujo atrandame savo istorijas, juokiamės ir verkiame, kartais tiesiog stebime ir visada be galo nustembame, kiek viduje turime kibirkšties. O tuomet nori nenori įsižiebiame ir savo vidine ugnimi įkvepiame kitus.

Nenustokime žaisti gyvenimo! Ir, žinoma, šokti!

 

Šiltai,

Lina