Tavo kūnas pilnas istorijų. Vienos jų vidiniu žvilgsniu pamatytos, išjaustos, o kitos – lentomis apkaltos ir voratinkliais apraizgytos. Nuo jų pabėgta. Paslėptos giliai, jos pavirto praeities šmėklomis arba taip vadinamomis traumomis. Karts nuo karto vis dar atgyja ir duoda apie save žinoti.
Tavo kūnas pilnas istorijų. Vakarykščių, užvakarykščių ar net šiandien dienos. Nutylėtų, susivaldytų, išsigąstų, nurytų… Kad nepratrūktum, laikytumeisi oriai ir emociškai intelektualiai. Prieš kitus ir prieš save.
Tavo kūnas pilnas istorijų – būsimų, įsivaizduojamų ir susikurtų scenarijų. Vieni – iš baimės, kiti – vardan meilės. Ir visa tai gyvena Tavyje. Istorija po istorijos. Emocija po emocijos. Viena ranka (o gal abiem) saugomos, kad neišlįstų ne vietoj ir ne laiku.
Taip vis daugiau gyvybinės energijos resursų nukeliauja į istorijų (ir emocijų) saugyklą. O Tu vis stipriau ieškai būdų, kaip pasikrauti. Nes po truputį gęsta gyvybė… Užspaudei. Nuraminai. Nutildei. Neišjautei. Nepamatei. Neįprasminai. Nesuteikei jai vietos būti. Susimažinai….
Ji (istorija arba emocija) turi teisę gyventi! Pagarboje, būti išjausta. Net tuomet, kai fiziniame lygmenyje ji jau pasibaigusi ar jos net nebuvo, emociniame – ji vis dar yra.
O paleisi tuomet, kai pamatysi, išgirsi, priimsi į širdį tos istorijos istoriją. Nes viskas turi prasmę.
Duok sau prabangą laiko- išjausti, apkabinti, išmyluoti, padėkoti, o tada ji pati išeis. Be pastangų, įprasminta, palaiminta, suprasta ir pamatyta, kas iš tiesų stovi už jos.
Ten – Tavo laisvė.
Šiltai,
Lina
