Kiekviena sielos istorija verta atskiro perlo. Netgi ta, paskandinta beprasmybės dugne. O iš tiesų net ir ji su prasme. Kai tik gerai įsižiūri. Tik va, įsižiūrėjimas kartais brangiai kainuoja, pavadinkim jį vidiniu augimu arba emocine valiuta (dar vienas būdas kapitalui išplėsti). Prisiimti emocinę riziką ne taip jau drąsu net ir tiems, kurie drąsos vėliavomis „silpniesiems“ po nosim mosuoja ir, parepetavę tariamos pergalės prieš gyvenimą šokį, išdidžiai kelia šampano taures.
Nedrąsu, oi, nedrąsu…
Hm… keista, kodėl žmonės taip bijo mirties, o iš tiesų net dorai gyvent nepradėjo…
Taip, kur kas madingiau tik džiaugsmo kaukėm dabintis, o sielos žaizdas susislėpus, tylėt.
Sako, gal mažiau taip skaudės?
Nemanau. Juk, jei į gyvenimą atėjom į jį patį panirti, teks ir visą kvapų puokštę patirti, juk bekvapystė ne taip jau skanu…
Taigi kiekviena sielos istorija iš tiesų verta atskiro perlo. Kai tik gerai į ją įsižiūri…
Šiltai,
Lina
